CanaryVIP paverčia jūsų apsilankymą Kanarų salose nepamirštamu nuotykiu, siūlydama išskirtines ekskursijas, įtraukiančias keliones ir jaudinančias pramogas - visa tai su išskirtiniu aptarnavimu, nepralenkiamomis kainomis ir asmeniniu požiūriu.
Tenerifės istorija: nuo Guančų iki šių dienų
2000 metų istorija septyniuose skyriuose
Tenerifės istorija siekia daugiau nei du tūkstančius metų, dar prieš tai, kai pirmasis turistas išlipo iš lėktuvo. Saloje gyveno vietiniai gyventojai, kurie daugiau nei tūkstantmetį gyveno izoliuoti, XV a. kovojo vienoje iš aršiausių pasipriešinimo kampanijų prieš ispanų užkariavimą, o vėliau tapo svarbia Atlanto prekybos kelių į Ameriką stotele. Netgi Horacijus Nelsonas neteko dešinės rankos, bandydamas įsiveržti į Santa Krusą.
Šiame vadove chronologine tvarka aprašoma tikroji Tenerifės istorija: gvančai, ispanų užkariavimas, kolonijinis laikotarpis, piratų antpuoliai, nesėkminga Nelsono invazija ir turizmo plėtra XX a. Jokios mitologijos, jokio migloto “turtingo kultūros gobeleno”, tik tai, kas iš tikrųjų įvyko ir kur dar ir šiandien galima pamatyti to įrodymų.
Guančai: Tenerifės pirmieji gyventojai
Gvančai buvo vietiniai Tenerifės gyventojai. Iš pradžių šiuo terminu buvo vadinami tik Tenerifės gyventojai, nors dabar jis paprastai vartojamas kalbant apie visų septynių Kanarų salų čiabuvius.
Iš kur jie atkeliavo. Guančai buvo kilę iš amazinų (berberų), kilusių iš Šiaurės Afrikos. Jų kalba (dabar jau išnykusi, bet išlikę fragmentų vietovardžiuose ir istoriniuose šaltiniuose) labai panaši į berberų kalbas. Genetiniai tyrimai patvirtina Šiaurės Afrikos kilmę, o šiuolaikiniai Kanarų salų gyventojai, priklausomai nuo salos, vis dar turi nuo 16 iki 31% gvančų autosominės DNR.
Kai jie atvyko. Dėl datavimo diskutuojama. Archeologiniai duomenys iš Guanches olos Icod de los Vinos vietovėje, remiantis keramikos analize, rodo, kad čia gyventa nuo VI a. pr. m. e. Senovės DNR tyrimais nustatyta, kad genomai datuojami maždaug 1031 m. pr. m. e. Dažniausiai manoma, kad jie atvyko etapais pirmajame tūkstantmetyje pr. m. e. Kaip jie įveikė maždaug 100 km atstumą iš Šiaurės Afrikos, nepalikdami jokių laivų ar navigacijos žinių, išlieka viena didžiausių Kanarų salų archeologijos paslapčių.
Kaip jie gyveno. Guančai daugiausia gyveno natūraliuose urvuose ir vulkaniniuose vamzdžiuose, nors buvo rasta ir paviršinių gyvenviečių su sausų akmenų statiniais. Jų ekonomika buvo pagrįsta ožkų ir avių ganymu, žemdirbyste (miežiai, kviečiai, pupelės) ir ribota žvejyba. Jie gamino gofio (skrudintų grūdų miltus, kurie ir šiandien vartojami Kanarų salose), iš ožkų odos gamino keramiką, kaulinius įrankius ir drabužius.
Kaip buvo organizuota jų visuomenė. Kai 1494 m. atvyko ispanai, Tenerifėje gyveno apie 15 000-30 000 gvančų, suskirstytų į devynias menceyatos (karalystes): Anaga, Tegueste, Tacoronte, Taoro, Icod, Daute, Adeje, Abona ir Guimar. Kiekvieną iš jų valdė mencey (maždaug karaliaus atitikmuo). Šie devyni padaliniai maždaug atitinka šiuolaikinės Tenerifės teritorijas, kurios vis dar vadinamos šiais pavadinimais.
Religija ir laidotuvės. Gvančai garbino Magecą (saulės dievą) ir Chaksiraxi (motinos deivę, kuri vėliau buvo sinchronizuota su Kandelarijos Mergele, Kanarų salų globėja). Tikėta, kad Teidės kalnas yra piktosios dvasios Guajotos buveinė. Jie praktikavo mumifikaciją, o jos būdus mokslininkai palygino su senovės Egipto būdais. Tenerifėje rasta daugiau kaip 200 gvančų mumijų, kurių gausiausia koncentracija yra Barranco de Herques.
Ispanų užkariavimas (1494-1496 m.)
Ispanai Kanarų salas užkariavo 1402 m., tačiau Tenerifė išsilaikė ilgiau nei bet kuri kita sala. Pirmą kartą Tenerifę rimtai bandyta užkariauti 1464 m., t. y. daugiau kaip 30 metų prieš galutinį jos žlugimą.
1494 m. Alonso Fernandezas de Lugo (jo vardą galite pamatyti gatvių rodyklėse visoje saloje) išsilaipino pakrantėje netoli dabartinio Santa Kruso su daugiau kaip 1 000 vyrų, įskaitant kastilijos karius, kanariečius iš jau užkariautų salų ir kavalerijos dalinį. Keturios iš devynių gvančų mencų (Guimaras, Adechė, Abona ir Anaga) sudarė taikos sutartis su užpuolikais. Kiti penki atsisakė paklusti.
Pirmasis Acentejo mūšis (1494 m. gegužės 31 d.). Kai de Lugo pajėgos pajudėjo į vidų link Taoro (dabartiniai Puerto de la Krusas ir La Orotava), juos uoloje užklupo gvančų kariai, vadovaujami Mencejaus Bencomo ir jo pusbrolio Tinguaro. Ispanai buvo nusiaubti ir prarado apie 80% savo pajėgų. Pats de Lugo buvo sužeistas ir vos išsigelbėjo. Šio mūšio vietą žymi šiuolaikinis miestas La Matanza de Acentejo (“Acentejo kautynės”).
De Lugo sugrįžimas (1495 m.). Pardavęs savo nuosavybę, kad galėtų finansuoti naują kampaniją, de Lugo grįžo su 1 000 Granados karo veteranų ir kavalerija. 1495 m. lapkričio mėn. guančai buvo nugalėti Aguere mūšyje (netoli dabartinės La Lagunos). Bencomo žuvo.
Antrasis Acentejo mūšis (1495 m. gruodžio 25 d.). Guančai, kuriems dabar vadovavo Bencomo sūnus Bentoras ir kuriuos nusilpnino epidemija (greičiausiai ispanų atvežti raupai), buvo nugalėti toje pačioje vietoje, kur ir ankstesnė pergalė. Po trijų valandų kovos ispanų šaunamieji ginklai ir kavalerija juos sutriuškino. Šią vietą žymi šiuolaikinis La Victoria de Acentejo (“Acentejo pergalė”) miestas.
Užkariavimas oficialiai baigėsi 1496 m. liepos 25 d., kai Orotavos slėnyje buvo sudaryta Los Realejos sutartis. Sakoma, kad Bentoras, užuot pasidavęs ispanų valdžiai, metėsi nuo uolos. Daug gvančų buvo pavergti, nors 1434 m. popiežius uždraudė vergų prekybą su Kanarų salų gyventojais. 1511 m. buvo išleistas įsakymas paleisti visus gvančų belaisvius.
Per kelias kartas gvančų kalba, kultūra ir identitetas iš esmės įsiliejo į kolonijinės Ispanijos gyventojų gretas. Tačiau jų genetinis palikimas išliko: šiuolaikiniai tinerfinai turi daug vietinių protėvių.
Kolonijinė Tenerifė (XVI-XVIII a.)
Po užkariavimo Tenerifė buvo sparčiai pertvarkyta. Pirmąja sostine tapo San Kristobal de La Laguna, kurios planas buvo sudarytas pagal tinklinį planą, vėliau tapusį pavyzdžiu Ispanijos kolonijiniams miestams Amerikoje. Iš dalies dėl šios priežasties La Lagunos istorinis centras dabar yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Žemės ūkis ir prekyba. Ispanai iškirto didelius vietinių pušynų plotus ir pasodino cukranendrių. Cukraus kainoms smukus, ekonomika persiorientavo į vyną (ypač saldžiąją malvaziją, kuri išgarsėjo visoje Europoje ir kurią minėjo Šekspyras). Vėliau atsirado košenilis (raudonasis dažiklis, gaminamas iš vabzdžių), tabakas, pomidorai ir galiausiai bananai, kurie ir šiandien yra pagrindinė kultūra.
Atlanto prekybos keliai. Tenerifė, esanti tarp Europos, Afrikos ir Amerikos, tapo svarbia stotele. 1492 m. Kristupas Kolumbas, vykdydamas savo pirmąją kelionę į Ameriką, sustojo kaimyninėje La Gomeroje. Magelanas, 1519 m. apiplaukdamas pasaulį, Tenerifę pasirinko kaip tarpinę stotelę. Santa Krusas tapo pagrindiniu uostu, jungiančiu Ispaniją su jos Amerikos kolonijomis.
Piratų išpuoliai. Ši strateginė svarba sulaukė nepageidaujamo dėmesio. Nuo XVI a. vandenyse tarp Azorų ir Kanarų salų patruliavo piratų flotilės, kurios užpuldinėjo laivus ir puldinėjo pakrantės gyvenvietes. 1657 m. balandžio mėn. anglų admirolas Robertas Blake'as užpuolė ir sunaikino ispanų lobių laivyną prie Santa Kruso.
Masinė emigracija į Ameriką. Nuo XVII a. daug kanariečių emigravo į Ispanijos kolonijas, ypač Venesuelą, Kubą ir Puerto Riką. Šį ryšį iki šiol liudija bendros pavardės, maisto tradicijos ir savitas kanariečių ispanų kalbos akcentas, artimesnis Karibų ispanų kalbai, o ne žemyninei kastilų kalbai.
Nepavykusi Nelsono invazija (1797 m.)
1797 m. liepos 25 d. britų kontradmirolas Horacijus Nelsonas (Horatio Nelson), turėdamas apie 900 vyrų, bandė užimti Santa Krus de Tenerifę, tikėdamasis užgrobti ispanų lobių laivą ir įgyti strateginę bazę Atlanto vandenyne. Puolimas nepavyko.
Ispanijos pajėgos, vadovaujamos generolo Antonio Gutierrezo, buvo pasirengusios. Siauros Santa Kruso gatvelės buvo palankios gynėjams, o britų desantą pasitiko stipri artilerijos ir muškietų ugnis. Nelsonas asmeniškai vadovavo vienam iš desanto būrių, tačiau bandydamas išsilaipinti buvo sužeistas į dešinę ranką. Tą pačią naktį jam teko amputuoti ranką.
Britai buvo priversti atsitraukti ir patyrė daug nuostolių. Garsiu riteriškumo gestu generolas Gutierrezas prieš pasitraukdamas pasiuntė nugalėtoms britų pajėgoms vyno ir duonos. Nelsono patranka "El Tigre" (manoma, kad ji paleido šūvį, sužeidusį Nelsoną) vis dar eksponuojama Santa Kruze.
Tai buvo vienas iš nedaugelio pralaimėjimų Nelsono karjeroje, kuris Santa Kruso mieste kelia pasididžiavimą. Šis įvykis taip pat tapo lūžio tašku Nelsonui, kuris vėliau Nilo mūšį ir Trafalgarą laimėjo turėdamas tik vieną ranką.
XIX-XX a.: nuo žemės ūkio iki turizmo
1821 m. Santa Krusas tapo pirmąja visos Kanarų salų provincijos sostine. Tai nepatiko Las Palmui (Gran Kanarijai), todėl po daugiau kaip šimtmetį trukusios konkurencijos 1927 m. Madridas padalijo salyną į dvi provincijas: Santa Krusas de Tenerifė (apimanti Tenerifę, La Gomerą, La Palmą ir El Hierro) ir Las Palmas de Gran Kanarija (apimanti Gran Kanariją, Lansarotę ir Fuerteventūrą). Šis suskirstymas išliko ir šiandien, o Kanarų salų vyriausybė įsikūrusi pakaitomis abiejose sostinėse.
Bananų ekonomika. XIX a. pabaigoje pradėta auginti bananus, kurie pakeitė Tenerifės žemės ūkio kraštovaizdį. Britų prekybos bendrovės įkūrė bananų eksporto įmones, o savotiški maži Kanarų bananai (skiriasi nuo didesnių Centrinėje Amerikoje auginamų veislių) tapo pagrindine salos eksporto kultūra. Bananų plantacijos iki šiol dengia didžiąją dalį šiaurinės pakrantės.
Ankstyvasis turizmas. Tenerifė lankytojus pradėjo traukti XIX a. pabaigoje, iš pradžių turtingus šiaurės europiečius, kuriuos švelnus klimatas traukė dėl sveikatos. Puerto de la Krusas tapo pirmąja kurorto zona.
Masinis turizmas. Tikrieji pokyčiai prasidėjo XX a. septintajame dešimtmetyje, kai pietuose buvo atidarytas Reinos Sofijos oro uostas, o Playa de las Americas ir Los Cristianos pakrantėje pastatyti dideli kurortiniai viešbučiai. Per du dešimtmečius turizmas išstūmė žemės ūkį kaip pagrindinę salos ekonominę veiklą. Šiandien Tenerifę kasmet aplanko apie 6 mln. turistų, todėl ji yra labiausiai lankoma Kanarų sala.
Tenerifė šiandien
Tenerifė yra Ispanijos autonominė bendruomenė, turinti savo salos vyriausybę (Cabildo). Tenerifėje gyvena apie 950 000 žmonių, todėl ji yra tankiausiai apgyvendinta Kanarų salų sala ir tankiausiai apgyvendinta Ispanijos sala. Sostinė yra Santa Krus de Tenerifė.
Oficiali kalba - ispanų. Kanarų kalbos akcentas ir žodynas skiriasi nuo žemyninės ispanų kalbos, kuriai įtakos turėjo portugalų, gvančų kalbos ir Lotynų Amerikos ispanų kalba (dėl šimtmečius trukusios emigracijos ir grįžimo).
Ekonomika daugiausia grindžiama turizmu, o paslaugos sudaro apie 75% BVP. Didžiąją likusią dalį sudaro žemės ūkis (bananai, pomidorai, bulvės, vynas) ir statyba. Sala yra ES dalis, tačiau joje veikia speciali ekonominė zona, kurioje mokesčiai yra mažesni nei žemyninėje Ispanijos dalyje (IGIC vietoj IVA, šiuo metu 7%).
Gvančų paveldas vis dar pastebimas vietovardžiuose (Tacoronte, Tegueste, Adeje, Guimar, Icod, Anaga), gofio (kurį daugelis kanariečių valgo kasdien), lucha canaria (Kanarų imtynės, tradicinė sporto šaka) ir tebegyvuojančioje pagarboje Kanarų salų globėjai Virgen de Candelaria, kurios ištakos siekia gvančų deivę Chaxiraxi.
Kur pamatyti Tenerifės istoriją
Museo de Naturaleza y Arqueologia (MUNA). Santa Kruso mieste. Pagrindinis Tenerifės archeologijos muziejus. Jame saugomos gvančų mumijos, darbo įrankiai, keramika ir gausios ekspozicijos apie Kanarų salų ikispaniškąją kultūrą.
La Lagunos istorinis centras. UNESCO pasaulio paveldo objektas. Ispanijos kolonijinių miestų pavyzdžiu tapęs tinklinis išplanavimas. Žr. mūsų La Laguna gidas.
Piramides de Guimar. Šešios pakopų piramidės Guimare, kuriose įrengtas muziejus, tyrinėjantis galimas jų sąsajas su ikiispaniškomis kultūromis. Vietovę tyrinėjo norvegų tyrinėtojas Thoras Heyerdahlis.
San Kristobalio pilis. Santa Kruso tvirtovės, kurioje ispanai gynėsi nuo Nelsono puolimo, liekanos. Netoliese eksponuojama El Tigre patranka.
Cueva de los Guanches. Icod de los Vinos - viena seniausių archeologinių vietovių saloje, kurioje gyvenama nuo VI a. pr. m. e.
La Matanza ir La Victoria de Acentejo. Du miestai, kurių pavadinimuose tiesiogine prasme užfiksuoti du ispanų užkariavimo mūšiai: “Žudynės” ir “Pergalė”.
Pažinkite Tenerifę su CanaryVIP
Apžiūrėti istorinę Tenerifės šiaurę (La Laguna, La Orotava, Icod de los Vinos, Garachico), CanaryVIP ekskursijos autobusu su gidu į šias stoteles įtraukite paėmimą iš viešbučio iš pietų. Apie salos istoriją lėmusius vulkaninius kraštovaizdžius žr. Ekskursija su gidu po Teidę.
Geriausia veikla:
