Tenerifės istorija: nuo guančų iki šių dienų

2 000 metų istorija septyniuose skyriuose

Tenerifė turi istoriją, siekiančią daugiau nei du tūkstančius metų iki tol, kol pirmasis turistas išlipo iš lėktuvo. Saloje gyveno čiabuvių tauta, kuriai per daugiau nei tūkstantmetį teko izoliacija, vienoje nuožmiausių pasipriešinimo kampanijų prieš ispanų užkariavimą XV amžiuje, o vėliau sala tapo svarbiu sustojimo tašku Atlanto prekybos keliuose į Ameriką. Net Horatio Nelsonas prarado dešinę ranką, bandydamas užimti Santa Krusą.

Šis gidas chronologine tvarka apima tikrąją Tenerifės istoriją: guančus, ispanų užkariavimą, kolonijinį laikotarpį, piratų antpuolius, Nelsono nesėkmingą puolimą ir turizmo plėtrą XX amžiuje. Jokių mitų, jokio migloto "turtingo kultūros audinio", tik tai, kas iš tikrųjų vyko, ir kur šiandien galima pamatyti šių įvykių liudijimus.

Guančai: pirmieji Tenerifės gyventojai

Guančai buvo Tenerifės čiabuviai. Iš pradžių šis terminas žymėjo tik Tenerifės gyventojus, nors dabar plačiai vartojamas visų septynių Kanarų salų aborigenų populiacijoms apibūdinti.

Iš kur jie kilę. Guančai buvo amazigų (berberų) kilmės, iš Šiaurės Afrikos. Jų kalba (dabar išnykusi, tačiau fragmentai išlikę vietovardžiuose ir istoriniuose šaltiniuose) rodo aiškius panašumus į berberų kalbas. Genetiniai tyrimai patvirtina Šiaurės Afrikos kilmę, o šiuolaikiniai Kanarų salų gyventojai vis dar turi 16–31 % guančų autosominio DNR, priklausomai nuo salos.

Kada jie atvyko. Data ginčijama. Archeologiniai radiniai iš Guančų olos Ikod de los Vinos rodo gyvenimą nuo VI a. pr. Kr. remiantis keramikos analize. Senojo DNR tyrimai aptiko genomus, datuojamus apie 1031 m. pr. Kr. Dažniausiai manoma, kad jie atvyko etapais per pirmąjį tūkstantmetį pr. Kr. Kaip jiems pavyko kirsti maždaug 100 km atstumo nuo Šiaurės Afrikos nepaliekant jokių įrodymų apie laivus ar navigacijos žinias, lieka viena didžiausių Kanarų salų archeologijos paslapčių.

Kaip jie gyveno. Guančai daugiausia gyveno natūraliose olose ir vulkaninėse vamzdinėse olose, nors rasta ir antžeminių gyvenviečių su sausos mūro konstrukcijomis. Jų ekonomika rėmėsi ožkų ir avių auginimu, paprastuoju žemės ūkiu (miežiai, kviečiai, pupelės) ir ribota žvejyba. Jie gamino gofiją (skrudintų grūdų miltai, kuriais Kanarų salose maitinasi iki šiol) ir kūrė keramiką, kaulų įrankius bei drabužius iš ožkų odų.

Kaip buvo organizuota jų visuomenė. Kai ispanai atvyko 1494 m., Tenerifėje gyveno apie 15 000–30 000 guančų, suskirstytų į devynias menceyatas (karalystes): Anaga, Tegeste, Takorontė, Taoro, Ikod, Daute, Adehė, Abona ir Guimar. Kiekvieną valdė mencejas (apytiksliai atitinkantis karalių). Devynios dalys atitinka šiuolaikinės Tenerifės sritis, kurios vis dar turi šiuos pavadinimus.

Religija ir laidojimas. Guančai garbino Magecą (saulės dievą) ir Čaksiraksį (motinos deivę, vėliau sulietos su Kandelarios Mergele, Kanarų salų globėja). Buvo tikima, kad Teido kalnas yra Guajotos, blogio dvasios, buveinė. Jie praktikavo mumifikavimą, o tyrėjai palygino jų technikas su Senovės Egipto metodais. Tenerifėje rasta daugiau nei 200 guančų mumijų, didžiausia koncentracija yra Barankas de Erkeso.

Ispanų užkariavimas (1494–1496)

Ispanų Kanarų salų užkariavimas prasidėjo 1402 m., tačiau Tenerifė išlaikė ilgiau nei bet kuri kita sala. Pirmasis rimtas bandymas užkariauti Tenerifę įvyko 1464 m., daugiau nei 30 metų prieš tai, kol sala galiausiai krito.

1494 m. Alonso Fernandesas de Lugas (jo vardą rasite gatvių iškabose visoje saloje) išsilaipino prie dabartinio Santa Kruso kranto su daugiau nei 1 000 vyrų pajėgomis, kurių sudėtyje buvo kastiliečių kareiviai, jau užkariautų salų kanarai ir kavalerijos dalinys. Keturi iš devynių guančų mencejų (Guimar, Adehė, Abona ir Anaga) derėjosi dėl taikos sutarčių su užkariautojais. Kiti penki atsisakė paklusti.

Pirmasis Asentecho mūšis (1494 m. gegužės 31 d.). De Lugo pajėgoms žygiuojant į vidų link Taoro (dabartinis Puerto de la Krusas ir La Orotava), guančų kariai, vadovaujami Menčejo Benkomo ir jo pusbrolio Tinguaro, pasalojo juos tarpeklyje. Ispanai patyrė katastrofą, prarasdami apie 80 % savo pajėgų. Pats de Lugas buvo sužeistas ir vos pabėgo. Šiuolaikinis La Matansa de Asentecho miestas ("Asentecho skerdynės") žymi šio mūšio vietą.

De Lugo sugrįžimas (1495 m.). Pardavęs turtą naujam žygiui finansuoti, de Lugas sugrįžo su 1 000 Granados karo veteranų ir kavalerija. 1495 m. lapkritį guančai buvo nugalėti Aguerės mūšyje (netoli dabartinės La Lagunos). Benkomas buvo nužudytas.

Antrasis Asentecho mūšis (1495 m. gruodžio 25 d.). Guančai, dabar vadovaujami Benkomo sūnaus Bentoro ir nusilpę dėl epidemijos (tikriausiai ispanų atnešto raupų), buvo nugalėti netoli tos pačios vietos, kur anksčiau laimėjo. Po trijų valandų kovų ispanų šaunamieji ginklai ir kavalerija juos įveikė. Šiuolaikinis La Viktorija de Asentecho miestas ("Asentecho pergalė") žymi šią vietą.

Užkariavimas oficialiai baigėsi 1496 m. liepos 25 d. Los Realechoso sutartimi Orotavos slėnyje. Sakoma, kad Bentoras šoko nuo uolos, nenorėdamas paklusti ispanų valdžiai. Daugelis guančų buvo pavergti, nepaisant popiežiaus draudimo vergų prekybai su Kanarų salų gyventojais nuo 1434 m. 1511 m. buvo išleistas įsakymas paleisti visus guančų kalinius.

Per kelias kartas guančų kalba, kultūra ir tapatybė daugiausia buvo absorbuotos į kolonijinius ispanus. Tačiau jų genetinis palikimas išlieka: šiuolaikiniai tenerifietiečiai turi reikšmingų čiabuvių protėvių.

Kolonijinė Tenerifė (XVI–XVIII a.)

Po užkariavimo Tenerifė sparčiai pakito. San Kristobalio de La Laguna miestas tapo pirmąja sostine ir buvo išdėstytas pagal tinklelio planą, kuris vėliau tapo modeliu ispanų kolonijiniams miestams Amerikoje. La Lagunos istorinis centras dabar yra UNESCO pasaulio paveldo vietovė iš dalies dėl šios priežasties.

Žemės ūkis ir prekyba. Ispanai iškertė dideles vietinių pušų miškų sritis ir pasodino cukranendrių plantacijas. Kai cukraus kainos smuko, ekonomika persiorientavo į vyną (ypač saldųjį Malvaziją, kuris išgarsėjo visoje Europoje ir buvo minimas Šekspyro kūriniuose). Vėliau sekė košenilis (raudonas dažiklis, gautas iš vabzdžių), tabakas, pomidorai ir galiausiai bananai, kurie šiandien tebėra svarbi kultūra.

Atlanto prekybos keliai. Tenerifės padėtis tarp Europos, Afrikos ir Amerikos pavertė ją gyvybiškai svarbiu sustojimo tašku. Kristupas Kolumbas 1492 m. sustojo kaimyninėje La Gomerai savo pirmosios kelionės į Ameriką metu. Magelanas 1519 m. pasirinko Tenerifę sustojimui, kai leidosi apiplaukti pasaulio. Santa Krusas tapo svarbiu uostu, jungiančiu Ispaniją su jos Amerikos kolonijomis.

Piratų antpuoliai. Šis strateginis svarbumas sulaukė nepageidaujamo dėmesio. Piratų flotilės nuo XVI amžiaus plaukiojo vandenyse tarp Azorų ir Kanarų salų, puldinėdamos laivus ir niokodamos pakrančių gyvenvietes. 1657 m. balandį anglų admirolas Robertas Bleikas puolė ir sunaikino ispanų lobių flotilę Santa Kruze.

Masinė emigracija į Ameriką. Nuo XVII amžiaus daugybė kanariečių emigravo į ispanų kolonijas, ypač Venesuelą, Kubą ir Puerto Riką. Šis ryšys ir šiandien matomas bendrais pavardžių, maisto tradicijų ir savito Kanarų ispanų akcento bruožais, kurie labiau primena Karibų ispanų, o ne žemyninį kastiliečių kalbą.

Nelsono nesėkmingas puolimas (1797)

1797 m. liepos 25 d. britų kontradmirolas Horatio Nelsonas mėgino užimti Santa Krusą su maždaug 900 vyrų pajėgomis, tikėdamasis konfiskuoti ispanų lobių laivą ir įgyti strateginę bazę Atlante. Puolimas baigėsi nesėkme.

Ispanų pajėgos, vadovaujamos generolo Antonio Gutierreso, buvo pasirengusios. Siaurūs Santa Kruso gatviai palankiai veikė gynėjus, o britų desantininkai susidūrė su intensyviu artilerijos ir muškietų ugnimi. Pats Nelsonas asmeniškai vadovavo vienam iš desanto dalinių, tačiau bandydamas išlaipinti karius buvo sužeistas į dešinę ranką kartečiu. Tą naktį ranka buvo amputuota.

Britai buvo priversti trauktis patyrę didelių nuostolių. Generolas Gutierresas garsiai parodė kilnumą, pasiuntęs vyno ir duonos nugalėtiems britų kariams prieš jiems išplaukiant. Nelsono patranka, El Tigre (patranka, kuri tikėtinai iššovė sužeidusį jį šūvį), iki šiol eksponuojama Santa Kruze.

Tai buvo vienas iš nedaugelio pralaimėjimų Nelsono karjeroje ir išlieka vietinės pasididžiavimo šaltiniu Santa Kruze. Šis įvykis tapo lūžio tašku Nelsonui, kuris vėliau laimėjo Nilo ir Trafalgaro mūšius turėdamas tik vieną ranką.

XIX ir XX amžius: nuo žemės ūkio iki turizmo

1821 m. Santa Krusas tapo pirmąja viso Kanarų salų provincijos sostine. Tai nepatiko Las Palmasui (Gran Kanarija), ir po daugiau nei šimtmečio varžybų Madridas 1927 m. padalino archipelagą į dvi provincijas: Santa Kruso de Tenerife (apimančią Tenerifę, La Gomerą, La Palmą ir El Hierą) ir Las Palmą de Gran Kanarija (apimančią Gran Kanariją, Lansarotę ir Fuertevančūrą). Šis padalijimas išlieka iki šių dienų, abiem sostinėms pakaitomis einant Kanarų salų vyriausybės buveine.

Bananų ekonomika. XIX amžiaus pabaigoje išaugo bananų auginimas, kuris pakeitė Tenerifės žemės ūkio kraštovaizdį. Britų prekybos įmonės įkūrė bananų eksporto verslus, o savitas mažas Kanarų bananas (skirtingas nuo didesnių veislių, auginamų Centrinėje Amerikoje) tapo pagrindiniu salos eksporto produktu. Bananų sodai vis dar dengia didžiąją dalį šiaurinės pakrantės.

Ankstyvasis turizmas. Tenerifė pradėjo pritraukti lankytojus XIX amžiaus pabaigoje, iš pradžių turtingus šiaurės europiečius, kuriuos viliojo švelnus klimatas sveikatos tikslais. Puerto de la Krusas tapo pirmuoju kurortine zona.

Masinis turizmas. Tikroji transformacija atėjo 7-ajame dešimtmetyje su Reinos Sofijos oro uosto pietų dalyje plėtra ir didelių kurortinių viešbučių statyba palei Plaja de las Amerikos ir Los Kristjanoso pakrantę. Per du dešimtmečius turizmas pakeitė žemės ūkį kaip pagrindinis salos ekonominės veiklos šaltinis. Šiandien Tenerifę kasmet aplanko apie 6 milijonai lankytojų, todėl ji yra dažniausiai lankoma Kanarų sala.

Tenerifė šiandien

Tenerifė yra Ispanijos autonominė bendruomenė su savo salos valdyba (Cabildo). Gyventojų skaičius yra apie 950 000 žmonių, todėl ji yra daugiausiai apgyvendinta sala Kanarų salose ir daugiausiai apgyvendinta sala Ispanijoje. Sostinė yra Santa Krusas de Tenerife.

Oficiali kalba yra ispanų. Kanarų akcentas ir žodynas skiriasi nuo žemyninio ispanų kalbos, paveiktas portugalų, guančų kalbos ir Lotynų Amerikos ispanų (dėl šimtmečių emigracijos ir grįžimo).

Ekonomika daugiausia grindžiama turizmu, paslaugos sudaro apie 75 % BVP. Žemės ūkis (bananai, pomidorai, bulvės, vynas) ir statyba sudaro didžiąją dalį likusio. Sala yra ES dalis, tačiau turi specialią ekonominę zoną su mažesniais mokesčiais nei žemyninėje Ispanijoje (IGIC vietoj IVA, šiuo metu 7 %).

Guančų paveldas vis dar matomas vietovardžiuose (Takorontė, Tegeste, Adehė, Guimar, Ikod, Anaga), gofijoje (kurią kasdien valgo daugelis kanariečių), Kanarų imtynėse (lucha canaria, tradicinis sportas) ir tęstinėje pagarboje Kandelarios Mergelei, Kanarų salų globėjai, kurios ištakos siekia guančų deivę Čaksiraksį.

Kur pamatyti Tenerifės istoriją

Museo de Naturaleza y Arqueologia (MUNA). Santa Kruze. Pagrindinis Tenerifės archeologijos muziejus. Saugo guančų mumijas, įrankius, keramiką ir išsamias parodas apie ikikispanišką Kanarų salų kultūrą.

La Lagunos istorinis centras. UNESCO pasaulio paveldo vietovė. Tinklelio išplanavimas, tapęs modeliu ispanų kolonijiniams miestams. Žiūrėkite mūsų La Lagunos gidą.

Piramides de Guimar. Šeši laiptuoti piramidiai Guimare su muziejumi, tyrinėjančiu galimus jų ryšius su ikikispaniškomis kultūromis. Vietovę tyrinėjo norvegų tyrinėtojas Toras Heyerdalis.

Castillo de San Cristobal. Tvirtovės liekanos Santa Kruze, kur ispanai gynėsi nuo Nelsono puolimo. Netoliese eksponuojama patranka El Tigre.

Cueva de los Guanches. Ikod de los Vinos mieste, viena seniausių archeologinių vietovių saloje su gyvenimo įrodymais nuo VI a. pr. Kr.

La Matansa ir La Victoria de Acentejo. Du miestai, kurių pavadinimai tiesiogine prasme įamžina du ispanų užkariavimo mūšius: "Skerdynės" ir "Pergalė".

Tyrinėkite Tenerifę su CanaryVIP

Norėdami pamatyti istorinę Tenerifės šiaurę (La Laguna, La Orotava, Ikod de los Vinos, Garačiko), CanaryVIP ekskursijų autobusai su gidu apima šias sustojimo vietas su paėmimu iš viešbučio pietuose. Vulkaniniam kraštovaizdžiui, kuris formavo salos istoriją, žiūrėkite Teido ekskursiją su gidu.

Peržiūrėkite visas Tenerifės ekskursijas